Kalbos dėžučių idėja ir mokymosi principas

Kaip viskas prasidėjo ...

Dar seniai, mokyklos laikais, mokiausi užsienio kalbų. Kaip nuo pradinių klasių esame įpratinti, taip ir aš rašydavausi tvarkingai į „Vocabulary“ ar panašius sąsiuvinius: žodis, tarimas, vertimas (atitikmuo). Tie „Vocabulary“ (žodynėliai) pamažu tampa pamiršti, tuo pačiu ir naujų žodžių mokymasis. Gerokai vėliau, kai perėjau mokytis į gimnaziją, tai tapo vėl neišvengiama mokslo dalis. Kadangi niekas nevertė rašytis kokių nors sąsiuvinių, išeičių bandžiau ieškotis visokių: rašytis ant lapelių ir klijuoti kambaryje – ten, kur dažniausiai būdavau. Apsiklijavau jais visą savo kambarį, bet tai dar neatrodė pats geriausias būdas mokytis žodžių. Vėliau pradėjau kurti kompiuterinę programą, bet vėlgi – kompiuteris labai didelis, nenešiojamas dalykas buvo, ypač tais laikais. Po to išgirdau A.Čekuolio patarimus, kaip mokytis kalbas, kad galima rašytis ant kortelių, ir kiekvieną dieną susikurti po 10 ž. kortelę. Kadangi buvau optimistiškas ir norintis išmokti daug, tai pradėjau rašytis iškart 20 žodžių korteles. Kasdien po vieną. Rimtas pasiryžimas. Karpiausi kartoną siauromis juostelėmis (~4x10cm) ir rašydavausi sunumeruodamas: vienoje pusėje angliškai, kitoje – lietuviškai, vokiškai – lietuviškai, istorijos data – įvykis, ir pan. Pagaliau tai buvo patogus nešiojamas kišenėje dalykas. Bet buvo ir labai didelis trūkumas. Jo esmė tokia: vienus žodžius įsimenam lengvai, o kitus greitai pamirštam, tad problema ta, kad anksčiau išmoktame žodžių sąrašėlyje yra dauguma dar puikiai žinomi žodžiai, o keli kiekvienoje kortelėje pamiršti. Tad tam, kad pakartočiau tuos žodžius, turėdavau kiekvieną kortelę skaityti nuo pradžių iki galo. Jei tai du ar penki šimtai žodžių, užima tikrai daug laiko. Tačiau nieko protingesnio tuo metu negalėjau sugalvoti.

Po mokyklos baigimo niekur nestojau, o gyvenau vienerius metus Tiberiados bendruomenėje (Zarasų raj.). Kadangi po to norėjau studijuoti kalbas, ten rasdamas truputėlį laisvo laiko skaičiau angliškas knygas, ir tuo pačiu kortelių (20 ž.) metodu tobulėjau: sąžiningai rašydavausi į sąsiuvinį naujus žodžius (viską naudodamasis popieriniu žodynu, kuriame tik angliškai aprašyti žodžiai), korteles numeruodamas persirašydavau žodžius po 20 ant jų ir taip mokydavausi. Ta pati problema kartojantis žodžius tęsėsi – sunkesni, primiršti žodžiai būdavo tik keli kiekvienoje kortelėje. Norėjosi arba persirašyti tas korteles dar kartą – tik nežinomus žodžius, arba dar ką nors sugalvoti. Taigi vieną gražią dieną tą „ką nors“ pavyko sugalvoti.

Viena mergina pasiūlė naudotis „dėžučių“ principu: paimi daug dėžučių, prisikarpai lapelių, rašaisi žodžius ir perkėlinėji tuos lapelius. Atsimeni – į priekį, ne – atgal. Principas patiko. Aš, kaip preciziką ir tvarkingumą mėgstantis žmogus, susikonstravau pirmąją itin kompaktišką (reliatyviai), tikslią 6 skyrių didelę dėžutę (vėliau padovanojau), daugiau nei dvigubai didesnę už dabartinę (vėliau ją padovanojau, galite pamatyti nuotrauką). Jai naudojau iš to paties kartono iškirstas korteles (5x2cm, ant kiekvienos jau po 1 žodį). Mokysi principas veikė, buvo patogu ir įdomu. Vieną dėžutę sekė kita, braižydavau ranka, patobulindavau kurią nors vietą, o seną padovanodavau ar išardydavau. Taip priėjau prie optimaliausio formato, kurio pagrindinius bruožus išlaikė šiame puslapyje pristatomos dėžutės. Pradėjau naudoti plonesnį popierių kortelėms (ne kartoną) ir galutinė forma nusistovėjo – tai kišeninis, kelioninis daiktas, 5x2x7,4cm, nešiotas vietoj mobilaus telefono (kadangi tais metais jo nesinešiodavau, tai puikiai užteko vietos dėžutei).

Ją kasdien naudojau, mokiausi visus aptiktus nežinomus žodžius, skaičiau anglišką literatūrą. Kasdien užrašydavau naujų ir išimdavau po grupelę jau tvirtai išmoktų žodžių – tarsi žaidimas, tarsi varžybos su savimi, kiek kortelių paeina į priekį, o kiek atkrinta ir keliamos atgal - tai buvo džiaugsmas matyti progresą vizualiai.

Visur keliaudamas ir būdamas tarp žmonių turėjau ją su savimi. Visiems, kam parodydavau, papasakodavau, patikdavo ta idėja, stebėjausi susilauktu dėmesiu, o jie būdavo nustebinti išradimo paprastumu, ir daugelis sakydavo, kad ir jie norėtų tokios dėžutės.

Prabėgus pusmečiui pažįstami, atsiminę mano rodytą daiktą, vis dar paklausdavo, nes žadėjau jų padaryti daug. Tad nusprendžiau imtis veiklos ir pagaminti tas dėžutes visiems. Suradau visas galimybes ir dabar jų yra tiek, kiek reikia. Įdomu ir gera kurti tai, kas yra reikalinga kitiems.

Užsienio kalbų mokymasis mano gyvenime žengė tvirtą žingsnį pirmyn – jis tapo įdomesnis, efektyvesnis ir lengvesnis. Nepraleidžiu progos užfiksuoti savo kortelėse dar nematyto žodžio, nes jų lieka vis mažiau, o atpažinti jau išmoktus – vis didesnis malonumas.

Almantas Rožėnas.